Miunhauzenas - savas
Viena, antra, trečia diena … ant žemės. Aukščiausia vieta, į kurią teko pakilti – dvaro antrasis aukštas. Atsivežti neužbaigti darbų likučiai panaikinti, žaliasis NATO karininkų miegmaišis išbandytas, visos dvi vietinės parduotuvės aplankytos. Dangus vis dar rūstauja, o termikų dievas pučia į ūsą arba laiko jį įmerkęs alaus putoje. Kai tokie reikalai, parasparnistai daro tą patį…
Bet kiek dar taip?! Keliaujame į Rokiškį sąnarių pramankštinti ir akių paganyti. Jei rasim termikų dievą, iškaršime girtuokliui kailį ir parvesime namo. Už valandėlės sėdime Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje akis į altorių įrėmę, maldaujame jo geruoju sugrįžti. Silpnumo akimirką prižadu įvairiausių dalykų: kad skraidymo meistriškumo aukštumas pasieksiu, į rankas cigaretės neimsiu… Jau pradedu gailėtis.
Po maldų terapijos ekskursijos tąsa centrinėje Rokiškio aikštėje. Pasirodo, miestelis turi visai prašmatnų senamiestį ir 1499-uosius metus menančią istoriją. Kaip rašoma brošiūroje, paskubom pagriebtoje turistų informacijos centre, kadaise čia gyveno grafai Tyzenhauzai. Jų iniciatyva buvo pastatyti prekybos namai, viešbutis, alaus darykla, plytų fabrikas, malūnas, ligoninė, mokykla. Hmm.. Tyzenhauzai. Asociacijos su garsia pavarde galvoje pradeda piešti barono Miunhauzeno istoriją. Beje, jis savas… tas Miunhauzenas – taip pat skraidė. Tiesa, ant patrankos sviedinio, bet … na, apie tai gal kitą kartą.
Taigi, garbieji grafai Miunhauzenai, t.y. Tyzenhauzai, 1801-aisiais pasistatė sau dvarą, kuris tebepuošia miestelį iki šiol, nors yra įgavęs kiek kitokį pavidalą. Kaip rašoma brošiūroje, paveldėjus dvarą ponams sunkiai ištariama Pšezdzieckių pavarde, pastatas įgavo lenkiško romantizmo bruožų. Deja, šių bruožų mums kruopščiai apžiūrėti nepavyko, nes dalis jų slėpėsi už pastolių. Tačiau bendras vaizdas, tenka pripažinti, net ir su lenkišku prieskoniu atrodė labai neblogas. Šiuo metu čia veikia Rokiškio krašto istorijos muziejus.
Kas nori paprastesnio, labiau būriško vaizdelio, šalia dvaro yra senoviniai mediniai svirneliai. Čia galima atsisėsti, mintimis teleportuotis į grafų laikus, kas neturi šių gebėjimų, bandyti perskaityti visus milijoną ant rastų išbraižytų užrašų, pvz. “dinkit iš namelio”, “čia buvo Živilė, nu ir kas?” ir taip toliau, ir panašiai. Arba tiesiog sukramsnoti atsineštą sumuštinį su daktariška dešra. O, beje, kaip tik šio gėrio ir neturime. Keliaujame atgalios.
Bekeliaujant iš dvaro pradeda purkšti lietus – čia tikriausiai už visas balzebubiškas mintis dievai nusprendė ant mūsų nusišlapinti. Mindaugas entuziastingai ima demonstruoti savo kalnams įsigytą neperšlampamą striukę ir rodyti, kaip ant jo super aprangos susidatę taisyklingos formos lašeliai taisyklingai nubyra. Šlapi stebime stebuklą. Įsilijus slenkame pasieniais, kai Mindaugas tuo metu išdidžiai risnoja gatvės viduriu taip dar labiau pabrėždamas mūsų aprangos netobulumą.
Salose. Prie dvaro prieangio pasitinka gerokai padidėjusi tuščių alaus butelių orda. Koridoriuose kvepia Terezos pagamintais pietumis. Niekur nėra geriau kaip namie.
„Nors tai keistai skamba, bet jei kas abejoja papasakotos istorijos tikrumu, tegul pats keliauja į mėnulį. Įsitikins, kad niekas, kas nukeliavo į mėnulį ir grįžo iš ten atgal, nepapasakojo apie šią kelionę taip sąžiningai, kaip aš.“
Baronas Miunhauzenas
http://paraglider.lt/2009/08/19/salos09-zaidimu-kambarys/
http://paraglider.lt/2009/08/21/salos09-diugu-diugu/
Malda
Svirnelis
Namo... į Salas
talktable